Pats skaniausias rūgęs pienas!

O to priežąstis – molis. Tiksliau molinis indas, kuriame tas pienas ir surūgsta. Molis sugeria visą vandenį, t.y. išrūgas ir taip rūgpienis tampa tvirtas bei labai skanus. Niam niam…

Indijoje moliniai indai naudojami kaip vienkartiniai – ir pigu, ir ekologiška. Kai kur dar gali iš jų gauti atsigerti chai’jaus arba lassi. Jie degti saulėje arba nestipriai ugnyje, todėl metami tiesiai ant gatvės, kur lengvai sutrupa ir suyra. Internete radau straipsnelį apie arbatos molinius indelius.

Tūkstantmečių tradicija mieste, upėje ir žmonėse…

Viskas, kas užfiksuota šiose nuotraukose, išsidėstę maždaug septynių kilometrų ilgio ir poros šimtų metrų pločio ruože. O ten telpa labai daug šventumo, tradicijų ir paties gyvenimo.

Visų pirma tai – miestas įsikūręs Indijos šiaurės rytuose. Varanasis, dar žinomas kaip Kashi, Benares ir kitais vardais. Nenuostabu, kad ligi šiol tas pats miestas vis dar vadinamas skirtingai. Jis seniausias iki šiol apgyvendintas miestas pasaulyje. Net ir dabar pulsuoja šventumu, archaiška tradicija ir mistika. Jis traukia ne tik vakariečius, bet ir pačius indus. Praleisti paskutines savo gyvenimo dienas Varanasyje, mirus būti sudegintam ant Gangos kranto, o pelenai kad būtų išbarstyti jos vandenyse – yra daugelio indų svajonė.

Štai ir paminėjau antrą šventumo tradiciją – Gangą. Daugelis tiki, kad pasinerdami į Gangos vandenis nusiplauna visas nuodėmes. Indai ją vadina motina Ganga. Ji maitintoja ir globėja, tačiau daugeliui tampa žemiško kūno kapu. Upė skalauja Varanasio krantus ant kurių vyksta visas gyvenimas. Prieš patekant saulei – religinės apeigos, saulei patekėjus – švaros ir kiti buities ritualai, o nusileidus – vėl kasdienės maldos ir aukojimai motinai Gangai. Šie ritualai nepakisdami kartojasi jau tūkstančius metų…

Trečias šventumo objektas – patys žmonės. Šventieji, kitaip dar vadinami Sadhu arba Baba. Religinių švenčių metu Varanasis jų pritraukia minių minias. Juos lengva atpažinti iš gerumo pilnų akių, o išoriškai iš visumos juos išskiria oranžinis drabužis bei iš siūlų nerta nedidelė rankinė. Paprastai tai būna vienintelis jų žemiškas turtas. Tikrasis jų turtas yra jogos ir kitų vediškų tradicijų žinios, kurios Indijoje perduodamos tik tradiciniu būdu, t.y. iš lūpų į lūpas mokytojo mokiniui. Ir taip metai iš metų, tūkstantmečiai iš tūkstantmečių…