You are currently browsing the monthly archive for May 2009.

Šį kartą vaizdai iš Indijos ne pro mano objektyvą. Jie žmogaus, kuris savo foto darbais visuomet mane varo į neviltį. T.y. į didelį nusivylimą savo foto sugebėjimais. Šarūnės akis žmonių veiduose pastebi ir greitai užfiksuoja tikrą emociją ir to momento nuotaiką. Nors keliavome kartu ir pats mačiau bei fotografavau tuos pačius žmones ir vaizdus, mano rezultatas nebuvo toks gyvas. Į Šarūnės kadrą telpa daug daugiau istorijos, spalvingumo, judesio, išraiškos, tikrumo, nuoširdumo, gyvumo ir t.t. Kiekvienas jos kadras, tai tarsi atskiras pasakojimas. Šis pasakojimas apie Munnar arbatos plantacijose sutiktus žmones.

indija050indijanew2indija067indija056indija055arbatu veidai1indija054indija053arbatu veidai2

Advertisements

Taj1Taj

Anksti kėlęs nesigailėsi. Šis posakis kelionėje yra tikra tiesa. Ir gamta, ir žmonių buitis iš ryto yra visiškai skirtinga nei įsidienojus. Indijoje rytas turi būti ankstus, t.y. dar prieš saulei patekant. Tuo met tau atsivers visi jos grožiai.

Jei lankysitės Agros Taj Mahal’e, vykite ten nuo pat 6 val. ryto. Tuomet kiekviena minutė ir vis aukščiau kylantis salės spindulys jums padovanos vis kitokią šio nuostabaus architektūrinio stebuklo spalvą. Nuo nakties juodumo iki purpurinės, aukso ir galiausiai akinančio baltumo įsidienojus. Pasilikite šiam spalvų koncertui pasigrožėti bent  3 val. Tai pirmas mano gyvenime turistinis objektas kuris gyvai buvo dar gražesnis nei išretušuotuose paveikslėliuose.

karakum

Indijoje turi išlikti spontaniškas ir atviras bet kokiems plano pasikeitimams. Vienos kelionės pabaigai buvau suplanavęs nusigauti iki Gangos ištakų. Tačiau sužinojau, kad ten nuvykti nepavyks, nes dar nebuvo nutirpęs sniegas ir keliai kalnuose nepravažiuojami. Vos tik galvoje atsirado erdvės mintims kur vykti toliau, prieš akis išniro dykumų ir kupranugarių saulėlydžio fone vaizdai. Juos mačiau viename kelionių gide, bet planuodamas kelionę buvau atsisakęs minties ten nuvykti, nes tos dykumos per daug nutolę nuo tuomet mano lankomų vietų.

Bet neveltui sakoma, kad jei labai norisi, tai ir gaunasi. Užtrukęs trejetą dienų autobusuose ir traukiniuose, pakeliui aplankydamas daug gražių vietų, atsidūriau pačiame Radžastano pakraštyje prie sienos su Pakistanu. Paslaptingame dykumų miestelyje Jaiselmer, kitaip dar vadinamą Auksiniu miestu. Tačiau šį kartą ne apie jį, o apie tai ko praktiškai visi keliautojai vyskta ten. Apie žygį į dykumas kupranugariais.

Tai buvo tikra tikra palaima. Visų pirma vien dėl to, kad aplinkui kiek akis mato be žygio draugų nebuvo matyti nei vieno žmogaus. O keliaujant Indijoje tai retenybė. Privatumo sąvoka, šalyje su tokiu gyventojų skaičiumi, truputi keičiasi. Ne tiek keičiasi, kiek to privatumo tiesiog pasigendi. Keliaudamas Indijoje nuolat būni apsuptas žmonių ir jų dėmesio. Na tik kartą dykumoje ramybę buvo sudrumstusi tiesiog iš niekur atsiradusi čigonų porelė, kuri mums padainavo ir pagrojo.

karakum2

Be ramybės nuo žmonių, akį džiugino nuostabios kopos. Įvairios formos, spalvos. Tačiau jos mūsų Kuršių Nerija tikrai nenusileidžia. Kelionės vedliai stebino savo kulinariais sugebėjimais ir išradingumu. Jie praktiškai pirmykštėmis priemonėmis, per mažiau nei pusvalandį paruošdavo mums kelių patiekalų pietus. Taip pat ir šviežios duonos (chapati) iškepdavo ar traškučių aliejuje paskrudindavo pasmaguriavimui. Viską pagamindavo turėdammi tik puodą ir ugni. Puodą užkaisdavo ant trijų akmenų ar ant iškastos duobutės smėlyje. Kūrendavo sausomis šakelėmis. Atrodo paprasta ir lengva. Tai matant net gėda pagalvoti kiek ir kokių rakandų prisiimame patys eidami į žygius ar važiuodami prie ežero.

Kiekvieną naktį, po saulės palydėjimo ir smagaus pasisedėjimo prie laužo, laukdavo nuostabi dovana – žvaigždėčiausias dangus pasaulyje. Nakvodavau kopose po atviru dangumi. Nuovargis mergdavo akis, o aš iš visų jėgų dar stengdavausi neužmigti ir stebėti tą nuostabų paveikslą. Tačiau pasiplaukiojimai po kopų jūras su dykumų laivais – kupranugariais – nuvargindavo kūną ir jis greitai palaimingai užmigdavo…

dykuma

ananasu sultys

Tai rankinė sulčiaspaudė. O už jos galite įžiūrėti arbūzus ir ananasus. Šį kartą tik apie ananasus. Arba kaip mus užhipnotizavo sulčių spaudėjas. Neišsigąskite, užhipnotizavo gerąja prasme. Taigi eidami pro sulčių prekystalį, kaip jau buvome įpratę ant kiekvieno kampo, stabtelėjome ir paprašėme ananasų sulčių. Dar pripratę prie vakarietiško greito vartojimo, t.y. išmauki ir bėgi, nustebome išgirdę ramiu balsu ištartą pasiūlymą “Please, sit down”. Pagalvojau, bet mes tik sulčių… Tačiau pardavėjo ramus veidas privertė atsisėsti. Ir stebėti. Jis tarsi meditacinėj būsenoj, niekur neskubėdamas lėtai apčiupinėjo kiekvieną turimą ananasą, išrinko labiausiai prinokusį. Įgudusiais bet lėtais rankų judesiais jį nulupo ir gražiai sudėjo į dubenį. Tuomet ėmėsi sulčiaspaudės. Ją perskalavo vandeniu. Vienodais ir grakščiais judesiais pradėjo sukti rankeną ir dėti ananasų skiltis. Pasruvo sultys. Iš vieno ananaso dvi pilnos stiklinės. Skonis dangiškas. Kol mes mėgavomės, jis vėl perspaudė ananaso išspaudas ir pripylė dar po pusę stiklinės sulčių. Nesinorėjo kad šis procesas baigtusi…

Pasirodo šis sulčių spaudėjas čia pat už savo kiosko augina tuos anasus ir kitus vaisius. Todėl ir elgiasi su jais su didele meile ir atidumu…

Labiausiai ko pasilgstu, tai būtent tokio šviežio maisto, kai vaisiai ir daržovės iš sodo ar daržo keliauja tiesiai tau ant stalo. Išvengdamos beprotiško jų žalojimo fabrikuose, fūrose ar jūriniuose konteineriuose bei prekybos centruose.

agonda beach

Niekada manęs netraukė aplankyti Goa. Tačiau kelionės kalendoriuje buvome numatę laiko pagulėti pliaže, tai kodėl tas pliažas ne viename iš Goa paplūdimių?.. Pasakyta, padaryta. Nuvykom į gražiai kelionių gide aprašytą Palolem. Mano aprašymas būtų maždaug toks: įsivaizduokite Palangos Basanavičiaus gatvę pačiame sezono įkarštyje tik ne vedančią link jūros kaip originalioji, bet nusidriekusią palei patį paplūdimį. Kiekviename restorane sava muzika, savi kvapai ir vieni už kitus garsiau ir įkyriau kviečiantys užsukti restoranų darbuotojai. Žodžiu romantiškai pasivaikščioti po paplūdimį be šansų. Gyvenamoji zona kiek toliau nuo bangų, už restoranų. Vietiniai įstatymai neleidžia garsiai leisti muzikos po 22 val., tačiau naktį teko klausytis plaunamų indų garsų ir uostyti prikepusių riebalų kvapą. Be to bambukiniame namelyje ant vištos kojelės romantikos irgi mažai. Tas namelis tikras stebuklas. Nesupranti kaip ir ant ko tos sienos laikosi. Viskas pastatyta gana aukštokai ant bambukinio karkaso. Viduje yra ir elektra, ir net kanalizacija su unitazu. Iki šiol nesupratau iš kur kas atiteka, ir kur kas nuteka…

Iš ryto dėl veiksmų plano tartis nereikėjo. Visiems buvo aišku: check out ir ieškoti kitos ramesnės vietos. Buvom nugirdę, kad vos už 6 km tokia vieta yra. Taip ir buvo. Kelioms dienoms laikas mums sustojo Agonda beach’e. Tai mažas kaimelis su nuostabiu paplūdimiu. Čia rasi visą turistams reikalingą servisą, bet tuo pačiu gali pasijusti mažo indiško kaimelio bendruomenės dalimi. Vos keli restoranai, o juose net muzika neskamba. Leidžia klausytis bangų ošimo. Paplūdimys apytuštis. Švarus. Mačiau kad jį moterys net šluoja. Taip taip – paplūdimys iššluotas. Per kaimą eina tik viena iš raudonos uolienos supilta gatvė. Aplink zuja vietinai vaikai ir kaip keista bebūtų, nieko neprašo. Nei rupijų, nei šokolado ar rašiklių, kaip daugelyje kitų vietų.

Agonda children

Apsistojome šeimos viešbutuke. Visi kambariai su įėjimu iš lauko. Plažas vos už 30 metrų. Matosi ir girdisi kaip ošia bangos. Jei nori kur nors išeiti, tai nieko ruoštis ar krautis kuprinių nereikia, nuėjai nusimaudei. Grįžai nusišluostei ar nusiprausei po dušu. Šeimininkės servisas nerealus. Tik užsinorėjai, pasiprašei ir bet koks maistas, šviežios sultys ar vaisiai tau patiekti. Rupijų už glaudžių nereikia nešiotis, nes už viską atsiskaitėme išvykdami. Tiesa, maistas tik vegetarinis, tad jei labai norisi žuvies reikia eiti į restoranėlį. Ten pats išsirenki šviežią žuvį ir ją pagamina pagal tavo norus.

agonda

Pats skaniausias rūgęs pienas ir Ananasų sultys tai patyrimai taip pat iš Agondos. Iš ten kur sustoją laikas…

Taigi Goa ar ne Goa?

MookambikaDevotees

Kas yra Sri Mookambika?

Kai pirmą kartą išgirdęs apie Sri Mookambika paklausiau, kas tai yra? Man trumpai ir aiškiai atsakė: “Tai pati stipriausia Ma vieta žemėje”. Ma, tai moteriškoji energija, kitaip dar vadinama Shakti. Moteriškoji, tai tikrai ne moterų energija. Pagal indų filosofiją kiekviename mūsų yra tiek moteriškos energijos – Shakti, tiek ir vyriškosios – Shiva. Ši vieta mane labai suintrigavo ir iškarto nusprendžiau būtinai ją aplankyti, nors ji ir nutolusi nuo įprastų turistinių maršrutų. Dabar Sri Mookambika, tai šventykla, kuri traukia minias indų piligrimų. Čia neteko sutikti nei vieno europiečio ar kito užsieniečio.

Vietovė ir šventykla

Senovinė Sri Mookambika šventykla kitaip dar vadinama Visatos Motinos šventykla įsikūrusi mažame jaukiame Kollur miestelyje, aukštai kalnuose, tankių ir visokios gyvybės pilnų tropinių miškų apsuptyje. Kad aplinkiniuose miškuose galima sutikti kobrų ar tigrų man liudijo keliaujant autobusu sutiktiktas vietinio kaimelio jaunimas. Čia kaip niekur kitur pats jutau motinos gamtos artumą. Tarsi kažkas būtų kartu ir stebėtų tave. Žvelgdamas pro autobuso langą ar vaikčiodamas miestelio pakraštyje palei upelį taip ir jauti, kad iš džiuglių į tave žiūri visą matančios akys. Apie šios vietos ypatingumą liudija senuose šaltiniuose užfiksuotos istorijos. Jos pasakoja kad čia medituoti atvykdavę daug išminčių. Vienas iš jų buvo Aadi Shankaracharya. Jį kaip ir visus kitus į piligriminę kelionę atvedė čia esantis Jyothirlingam‘as.  Tai ypatingai šventas indams objektas, kurių viso yra 12. Plačiau apie tai būtų verta parašyti atskirą istoriją (gal kiek vėliau…).  Aadi Shankaracharya bemedituojant vizijoje pasirodė Visatos Motina gražios merginos formoje. Pagal šią viziją vėliau buvo sukurta Sri Mookambikos šventyklos dievybė.

Dievybė

Mookambika debiKaip ir kiekviena šventykla Sri Mookambika turi savo pagrindinę dievybę. Tai Visatos Motina, kuri čia įprasminta skulptūroje vaizduojančioje besišypsančią jauną meginą. Ji sėdi padmasana pozoje,  dvejose iš keturių savo rankų laiko kriauklę ir ritualinį diską. Kitas dvi sudėjusi į abheeshta ir abhaya mudras. Pučiant į kriauklę išgaunamas stebuklingos vibracijos garsas simbolizuojantis pasaulio vibraciją, kitaip dar įvardijamą pirmažradžiu garsu OM. Diskas simbolizuoja laiką ir visatos cikliškumo principą. Kairioji ranka rodo mistišką abhaya ženklą, kuris panaikina visas baimes. Dešnioji ranka sudėta į abheeshta mudra. Tai užtikrina visų natūralių gyvenimiškų troškimų išsipildymą.  Ši dievybė buvo sukurta pagaminta iš penkių metalų lydinio pagal specialius Sri Aadi Sankaraachaarya nurodymus. Iki jam atvykstant šventykloje dievybės nebuvo. Buvo tik Jyothirlingam‘as.

Jyothirlingam

Apačioje priešais dievybę, grindinio lygyje guli apvalus ir beveik plokščias mistinių galių turintis Jyothirlingam akmuo. Legenda pasakoja, kad jis savaime atsirado 28-osios Dwaapara Yuga laikotarpiu. O tai reiškia, kad labai labai senai. Auksinė linija skiria Jyothirlingam‘ą į dvi nevienodas dalis. Susirinkusiems maldininkams ji kartais parodoma veidrodžiu nukreipiant saulės spindulius į akmenį. Kairioji akmens dalis yra didesnė. Mažesnioji dešnioji dalis simbolizuoja sąmoningumą arba realybės aspektą, vadinamą Brahman. Kairioji pusė – kūrybinę energiją – Shakti. O auksinė linija tarp jų reiškia šių dviejų vientisumą, vienybę. Simboliškai dešinę pusę atspindi induistinės dievybės – Brahma, Vishnu ir Shiva, atitinkamai reprezentuojančios kūrimo, išsaugojimo ir grovimo principus. Kairioji dalis atspindi – Mahaa Saraswati, Mahaa Lakshmi ir Mahaa Kali – tris aktyvumo, t.y. Shakti energijos aspektus. Pastarosios išraiška šioje vietoje yra stipresnė, todėl čia ir yra stipriausia Ma vieta žemėje…

Apsilankymas šventykloje

Į Dievo namus turi įžengti švarus tiek mintimis, tiek ir kūnu. Todėl kad ir kaip rūpėjo kuo greičiau pamatyti šventyklą iš pradžių įsikūriau hostelyje, nusiprausiau ir persirengiau. Nežinau kodėl ranka iš pačios kuprinės gilumos nevalingai ištraukė baltas, kelionėje visai nepraktiškas kelnias. Vėliau tai man labai pasitarnavo, nes į šventyklos vidų vyrai įleidžiami dėvėdami tik šviesiomis kelnėmis arba lungi (toks vyriškas sijonas ir medžiagos gabalo). O marškinius turi išvis nusirengti ir likti plikas iki pusės. Šventykla su keliais vidiniais kiemais. Maldininkai įleiždiami per vartelius ir juda viena kryptimi kol pereina per visus kiemus. Žinoma, ties pagrindine koplytėle, kurioje yra Dievybė ir Jyothirlingam‘as, kiekvienas stengiasi užtrukti kuo ilgiau ir nors akies krašteliu pamatyti tamsoje skendinčius šventus objektus. Ši koplytelė uždengta auksiniu stogu, kuris ryšiai švyti tarp kitų šventyklos pastatų stogų. Į šventyklą žmonės suvažiuoja šeimomis iš visos Indijos. Jie čia užsako taip vadinamas pudžas, t.y. atnašavimus. Vieni prašymami Visatos Motinos padėti vaikams moskluose, kiti pasveikti ar pan. Apeigas veda šventikai – brahminai.

Mano pudža

Man pasisekė, kad vieni geri žmonės dar iki atvykstan į Sri Mookambik’ą man davė vieno šventyklos brahmino kontaktus. Su juo susipažinau ir kitam rytui užsakiau pudžas su savo prašymais Ma. Vėliau jis man mielai pozavo fotografuotis ir pats, ir su žmona, ir su broliu. Kitą rytą buvau iš tų priviligijuotų, kurie prie pagrindinės koplytėlės buvo prileisti visai arti. Mano pažystamas brahminas specialiai paskyrė laiką po pagrindinių ryto apeigų, kai keičiami Dievybės aprėdai. Nuo ankstaus ryto skulptūra būna išpuošta šviežių žydinčių gėlių grilijandomis, o vėliau jos nuimamos ir Dievybei uždedami jos specialūs auksiniai drabužiai bei papuošalai. Pagrindinis kaklo vėrinys yra inkrustuotas delno dydžio smaragdu, sveriančiu 70 karatų. Jyothirlingam‘as uždengiamas auksine kauke. Šią iškilmingą procedūrą vykdo brahminai ir tuo metu Dievybė būna paslėpta po širma. Kai puošimas būna baigtas, širma nudengiama. Šio momento stebėti susirenka ypač daug maldininkų. Kaip pasirodo auksuose skendinti figūra iš susirinkusių indų lūpų išlekia natūralūs nuostabos garsai: aaa, uuu, ooo… Šios ir kitos kasdienės apeigos nenutrūkstmai vyksta nuo Sri Aadi Shankaracharya apsilankymo laikų, t.y. daugiau nei 1000 metų. Lygiai taip pat kaip tuomet nurodė pats Sri Aadi Shankaracharya.

Atėjo laikas mano pudžiai. Vos poros metrų atstmu priešais Dievybę ir Jyothirlingam’ą man rodė kaip atlikti aarti – garbinimo ritualą ugnimi. Atsineštos gėlių grilijandos buvo padėtos prie Dievybės. Vėliau mano prašymus brahminas “transliavo” į kosmosą kabėdamas įvairias mantras, kurias turėjau kartoti iš paskos, bėrė ryžius ir žiedlapius man ant galvos ir vaišino dievų maistu, taip vadinamu prasadu. Po pudžos jutau pagarbius kitų indų maldininkų žvilgsnius. Jie džiaugiasi, kai svetimšaliai įsitraukia į jų tradicijas.

Būnant šventykloje suvokimas apie laiką, vietą, erdvę, save visiškai išnyksta. Tai būsena į kurią visuomet norisi sugrįžti… Vienose vietose tokią būseną pasiekti būna lengviau, kitose sunkiau. Sri Mookambika tikrai kiekvieną priartina prie Visatos Motinos.

kalidas

Peppers2Peppers

Nustebau pamatęs, kad pipiras, tai vijoklinis augalas. Iš tiesų net neįsivaizdavai kaip jis auga. Pasirodo jam būtinas kitas augalas, dažniausiai medis, aplink kurį jis vyniojasi ir brandina savo pipiriukus. Kaip ir daugelis indiškų prieskonių, taip ir pipiras plačiai auginamas Keraloje. Kochi mieste net yra taip vadinama pipirų birža. Teko įkišti nosį į pipirų sandėlius, bet greitai sprukau. Pipirų dulkės aitriai kutena nosį ir verčia smarkiai čiaudyti. Kochi yra uostas iš kurio praktiškai visi indiški eksportui skirti prieskoniai iškeliauja į kitas šalis.

Ko gero teko matyti ar net virtuvėje naudojate ne tik juoduosius, bet ir baltuosius, rožinius ar žalius pipirus. Tai tas pats augalas, tik priklausomai nuo jo džiovinimo, luobelės nuėmimo ir kitų apdorojimo procesų jis įgauna kiek kitokias skonio sąvybes ir išvaizdą.

Šiose nuotraukose užfiksuoti pipirai auga prie Munnar esansančiame prieskonių sode. Ten galima susipažinti ir pamatyti kaip auga 52 prieskoniniais ar ajurvedoje naudojami augalai. Keistai jautiesi pirmą kartą gyvai augančius matydamas, bet visą savo gyvenimą naudojamus prieskonius, pvz. vanilę, kardamoną, muskatą, cinamoną ir t.t.  Čia pat jų galima ir įsigyti. Be jokių tarpininkų, tiesiai iš sodininko rankų.

DSC_0193-2drug_store1

Vienas iš mano mėgstamiausių užsiėmimų Indijoje yra lankytis ajurvedos vaistinėse. Kiekvienas ieškome sveikatos, ilgaamžiškumo ir visokios kitokios stiprybės receptų. Taip ir aš ;). Be to labai malonu bendrauti su išsilavinusiais, ajurvedos paslaptis išmanančiais, dažniausiai jau brandaus amžiaus vaistininkais. Jie tau patars kokiu aliejumi ir kada teptis galvą, kūną, rankas ar kojų padus. Kokius ajurvedinius preparatus naudoti norit pagerinti savo sveikatą arba tiesiog stiprinti atsparumą ligoms.

Didžioji dalis ajurvedinių produktų gaminamos dideliuose fabrikuose, tačiau, kai pasiseka randi vaistinėlę, kuri prekiauja vietinio, nedidelio ajurvedos fabrikelio gėrybėmis. Tik ten dar įmanoma, kad visas gamybos procesas būtų prižiūrimas tradicinę ajurvedą išmanančio specialisto.

Ką aš ten perku?

Visų pirma aliejus: kokoso, sezamo, garstyčių ir t.t. Grynus arba maišytus su specialiomis ajurvedinėmis žolelėmis. Smagu jais teptis kūną ir pamaloninti savo saulės spindulių retai teglostomą odą. Taip pat Chavanprashą. Tai senovinis ajurvedos preparatas, kuris atjaunina, suteikia energijos bei stiprina imunitetą. Į jo sudėtį įeina per 60 visokių vaistinių augalų ir žolelių. Jis yra tamsiai rudos spalvos ir, sakoma, kad į jį telpa visi skoniai. Rugštų, saldų, aitrų, sūrų aš ir pats ragaudamas jaučiu. Bet kiek ir kokių yra iš viso aš nežinau. Šio produkto yra ir pas mus. Tik, patikėtkite, Dabur ar Himalaya firmų masiškai gaminamas chavanprašas nei iš tolo neprilygsta mažose vietinėse ajurvedos gamyklėlese išvirtam.

Kiekvienas pokalbis ajurvedos vaistinėje man padeda atrasti vis kokią naują gėrybę…

Temos

Archyvas

Flickr fotoalbumas

© Eligijus Kajieta, 2009. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau eligijus.kajieta@ gmail.com