You are currently browsing the category archive for the ‘Maistas’ category.
Indijoje turi išlikti spontaniškas ir atviras bet kokiems plano pasikeitimams. Vienos kelionės pabaigai buvau suplanavęs nusigauti iki Gangos ištakų. Tačiau sužinojau, kad ten nuvykti nepavyks, nes dar nebuvo nutirpęs sniegas ir keliai kalnuose nepravažiuojami. Vos tik galvoje atsirado erdvės mintims kur vykti toliau, prieš akis išniro dykumų ir kupranugarių saulėlydžio fone vaizdai. Juos mačiau viename kelionių gide, bet planuodamas kelionę buvau atsisakęs minties ten nuvykti, nes tos dykumos per daug nutolę nuo tuomet mano lankomų vietų.
Bet neveltui sakoma, kad jei labai norisi, tai ir gaunasi. Užtrukęs trejetą dienų autobusuose ir traukiniuose, pakeliui aplankydamas daug gražių vietų, atsidūriau pačiame Radžastano pakraštyje prie sienos su Pakistanu. Paslaptingame dykumų miestelyje Jaiselmer, kitaip dar vadinamą Auksiniu miestu. Tačiau šį kartą ne apie jį, o apie tai ko praktiškai visi keliautojai vyskta ten. Apie žygį į dykumas kupranugariais.
Tai buvo tikra tikra palaima. Visų pirma vien dėl to, kad aplinkui kiek akis mato be žygio draugų nebuvo matyti nei vieno žmogaus. O keliaujant Indijoje tai retenybė. Privatumo sąvoka, šalyje su tokiu gyventojų skaičiumi, truputi keičiasi. Ne tiek keičiasi, kiek to privatumo tiesiog pasigendi. Keliaudamas Indijoje nuolat būni apsuptas žmonių ir jų dėmesio. Na tik kartą dykumoje ramybę buvo sudrumstusi tiesiog iš niekur atsiradusi čigonų porelė, kuri mums padainavo ir pagrojo.
Be ramybės nuo žmonių, akį džiugino nuostabios kopos. Įvairios formos, spalvos. Tačiau jos mūsų Kuršių Nerija tikrai nenusileidžia. Kelionės vedliai stebino savo kulinariais sugebėjimais ir išradingumu. Jie praktiškai pirmykštėmis priemonėmis, per mažiau nei pusvalandį paruošdavo mums kelių patiekalų pietus. Taip pat ir šviežios duonos (chapati) iškepdavo ar traškučių aliejuje paskrudindavo pasmaguriavimui. Viską pagamindavo turėdammi tik puodą ir ugni. Puodą užkaisdavo ant trijų akmenų ar ant iškastos duobutės smėlyje. Kūrendavo sausomis šakelėmis. Atrodo paprasta ir lengva. Tai matant net gėda pagalvoti kiek ir kokių rakandų prisiimame patys eidami į žygius ar važiuodami prie ežero.
Kiekvieną naktį, po saulės palydėjimo ir smagaus pasisedėjimo prie laužo, laukdavo nuostabi dovana – žvaigždėčiausias dangus pasaulyje. Nakvodavau kopose po atviru dangumi. Nuovargis mergdavo akis, o aš iš visų jėgų dar stengdavausi neužmigti ir stebėti tą nuostabų paveikslą. Tačiau pasiplaukiojimai po kopų jūras su dykumų laivais – kupranugariais – nuvargindavo kūną ir jis greitai palaimingai užmigdavo…
Tai rankinė sulčiaspaudė. O už jos galite įžiūrėti arbūzus ir ananasus. Šį kartą tik apie ananasus. Arba kaip mus užhipnotizavo sulčių spaudėjas. Neišsigąskite, užhipnotizavo gerąja prasme. Taigi eidami pro sulčių prekystalį, kaip jau buvome įpratę ant kiekvieno kampo, stabtelėjome ir paprašėme ananasų sulčių. Dar pripratę prie vakarietiško greito vartojimo, t.y. išmauki ir bėgi, nustebome išgirdę ramiu balsu ištartą pasiūlymą “Please, sit down”. Pagalvojau, bet mes tik sulčių… Tačiau pardavėjo ramus veidas privertė atsisėsti. Ir stebėti. Jis tarsi meditacinėj būsenoj, niekur neskubėdamas lėtai apčiupinėjo kiekvieną turimą ananasą, išrinko labiausiai prinokusį. Įgudusiais bet lėtais rankų judesiais jį nulupo ir gražiai sudėjo į dubenį. Tuomet ėmėsi sulčiaspaudės. Ją perskalavo vandeniu. Vienodais ir grakščiais judesiais pradėjo sukti rankeną ir dėti ananasų skiltis. Pasruvo sultys. Iš vieno ananaso dvi pilnos stiklinės. Skonis dangiškas. Kol mes mėgavomės, jis vėl perspaudė ananaso išspaudas ir pripylė dar po pusę stiklinės sulčių. Nesinorėjo kad šis procesas baigtusi…
Pasirodo šis sulčių spaudėjas čia pat už savo kiosko augina tuos anasus ir kitus vaisius. Todėl ir elgiasi su jais su didele meile ir atidumu…
Labiausiai ko pasilgstu, tai būtent tokio šviežio maisto, kai vaisiai ir daržovės iš sodo ar daržo keliauja tiesiai tau ant stalo. Išvengdamos beprotiško jų žalojimo fabrikuose, fūrose ar jūriniuose konteineriuose bei prekybos centruose.
Nustebau pamatęs, kad pipiras, tai vijoklinis augalas. Iš tiesų net neįsivaizdavai kaip jis auga. Pasirodo jam būtinas kitas augalas, dažniausiai medis, aplink kurį jis vyniojasi ir brandina savo pipiriukus. Kaip ir daugelis indiškų prieskonių, taip ir pipiras plačiai auginamas Keraloje. Kochi mieste net yra taip vadinama pipirų birža. Teko įkišti nosį į pipirų sandėlius, bet greitai sprukau. Pipirų dulkės aitriai kutena nosį ir verčia smarkiai čiaudyti. Kochi yra uostas iš kurio praktiškai visi indiški eksportui skirti prieskoniai iškeliauja į kitas šalis.
Ko gero teko matyti ar net virtuvėje naudojate ne tik juoduosius, bet ir baltuosius, rožinius ar žalius pipirus. Tai tas pats augalas, tik priklausomai nuo jo džiovinimo, luobelės nuėmimo ir kitų apdorojimo procesų jis įgauna kiek kitokias skonio sąvybes ir išvaizdą.
Šiose nuotraukose užfiksuoti pipirai auga prie Munnar esansančiame prieskonių sode. Ten galima susipažinti ir pamatyti kaip auga 52 prieskoniniais ar ajurvedoje naudojami augalai. Keistai jautiesi pirmą kartą gyvai augančius matydamas, bet visą savo gyvenimą naudojamus prieskonius, pvz. vanilę, kardamoną, muskatą, cinamoną ir t.t. Čia pat jų galima ir įsigyti. Be jokių tarpininkų, tiesiai iš sodininko rankų.
Kaip toj lietuviškoj dainoj “kepė, kepė, kepė, kepė boba blynus…”. Tik čia vietoj blynų duona. Ir vardų bei variacijų Indijoje ji turi begalybę: chapati, roti, puri, paratha, naan, appam, dosa ir t.t. Pamatę šiuos pavadinimus tikėkitės “blyno” iš kokių nors miltų. Gali būti su arba be priedų, įdarytų ar tiesiog “plain”. Kuo viena nuo kitos skiriasi geriau patirkite patys. Bandykite, ragaukite. Sąvokos ir receptai kiekvienoje Indijos dalyje skiriasi. Todėl bet koks teigimas, kad chapati reikia kepti taip arba anaip yra tik tam tikros vietos ar šeimininkės, o ne absolutus indiškas receptas.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad indiška duona visuomet yra šviežia. Ir šviežia TIKRAI, o ne kaip lietuviškos duonos reklamoje. Kur benueitum – į prabangų restoraną, gatvės užkandinę, namus ar keliautum dykumoje – prie maisto tau patieks tik šviežiai, t.y. tą momentą iškeptą duoną. Atvėsusi duona net ir nuo neturtingų indų stalo keliauja šunims, karvėms, beždžionėms, paukščiams ar kitiems gyvūnams.
Chapati receptas
Pasidalinsiu kaip mane mokino kepti chapati. Imi dvi dalis miltų ir vieną dalį vandens. Dar druskos šiek tiek. Tuomet reikia viską sumaišyti ir gerai išminkyti. Mažiausiai 10 min. Daug kas minko tešlą su šaltu vandeniu ir palaiko kelias valandas arba per naktį, kad milai išbringtų. Bet vienoje indų šeimoje mus mokino tešlą minkyti su užvirintu karštu vandeniu. Taip miltai išbringsta iš karto ir tuoj pat galima kočioti plonus paplotėlius bei kepti ant gerai įkaitintos keptuvės. Galima kepti be riebalų. Tačiau galima kepti ir su jais. Paprastai su “ghee”, t.y. lydytu sviestu.
Man labiausiai patiki sloksniuoti chapačiai. Galima įvaldyti video siužete rodomą techniką arba tiesiog patepti iškočioto paplotėlio vieną pusę riebalais, sulankstyti kaip vokelį ir vėl plonai iškočioti.
Skanių eksperimentų!
O to priežąstis – molis. Tiksliau molinis indas, kuriame tas pienas ir surūgsta. Molis sugeria visą vandenį, t.y. išrūgas ir taip rūgpienis tampa tvirtas bei labai skanus. Niam niam…
Indijoje moliniai indai naudojami kaip vienkartiniai – ir pigu, ir ekologiška. Kai kur dar gali iš jų gauti atsigerti chai’jaus arba lassi. Jie degti saulėje arba nestipriai ugnyje, todėl metami tiesiai ant gatvės, kur lengvai sutrupa ir suyra. Internete radau straipsnelį apie arbatos molinius indelius.
indijatikrai.wordpress.com 