You are currently browsing the category archive for the ‘Poilsis’ category.

karakum

Indijoje turi išlikti spontaniškas ir atviras bet kokiems plano pasikeitimams. Vienos kelionės pabaigai buvau suplanavęs nusigauti iki Gangos ištakų. Tačiau sužinojau, kad ten nuvykti nepavyks, nes dar nebuvo nutirpęs sniegas ir keliai kalnuose nepravažiuojami. Vos tik galvoje atsirado erdvės mintims kur vykti toliau, prieš akis išniro dykumų ir kupranugarių saulėlydžio fone vaizdai. Juos mačiau viename kelionių gide, bet planuodamas kelionę buvau atsisakęs minties ten nuvykti, nes tos dykumos per daug nutolę nuo tuomet mano lankomų vietų.

Bet neveltui sakoma, kad jei labai norisi, tai ir gaunasi. Užtrukęs trejetą dienų autobusuose ir traukiniuose, pakeliui aplankydamas daug gražių vietų, atsidūriau pačiame Radžastano pakraštyje prie sienos su Pakistanu. Paslaptingame dykumų miestelyje Jaiselmer, kitaip dar vadinamą Auksiniu miestu. Tačiau šį kartą ne apie jį, o apie tai ko praktiškai visi keliautojai vyskta ten. Apie žygį į dykumas kupranugariais.

Tai buvo tikra tikra palaima. Visų pirma vien dėl to, kad aplinkui kiek akis mato be žygio draugų nebuvo matyti nei vieno žmogaus. O keliaujant Indijoje tai retenybė. Privatumo sąvoka, šalyje su tokiu gyventojų skaičiumi, truputi keičiasi. Ne tiek keičiasi, kiek to privatumo tiesiog pasigendi. Keliaudamas Indijoje nuolat būni apsuptas žmonių ir jų dėmesio. Na tik kartą dykumoje ramybę buvo sudrumstusi tiesiog iš niekur atsiradusi čigonų porelė, kuri mums padainavo ir pagrojo.

karakum2

Be ramybės nuo žmonių, akį džiugino nuostabios kopos. Įvairios formos, spalvos. Tačiau jos mūsų Kuršių Nerija tikrai nenusileidžia. Kelionės vedliai stebino savo kulinariais sugebėjimais ir išradingumu. Jie praktiškai pirmykštėmis priemonėmis, per mažiau nei pusvalandį paruošdavo mums kelių patiekalų pietus. Taip pat ir šviežios duonos (chapati) iškepdavo ar traškučių aliejuje paskrudindavo pasmaguriavimui. Viską pagamindavo turėdammi tik puodą ir ugni. Puodą užkaisdavo ant trijų akmenų ar ant iškastos duobutės smėlyje. Kūrendavo sausomis šakelėmis. Atrodo paprasta ir lengva. Tai matant net gėda pagalvoti kiek ir kokių rakandų prisiimame patys eidami į žygius ar važiuodami prie ežero.

Kiekvieną naktį, po saulės palydėjimo ir smagaus pasisedėjimo prie laužo, laukdavo nuostabi dovana – žvaigždėčiausias dangus pasaulyje. Nakvodavau kopose po atviru dangumi. Nuovargis mergdavo akis, o aš iš visų jėgų dar stengdavausi neužmigti ir stebėti tą nuostabų paveikslą. Tačiau pasiplaukiojimai po kopų jūras su dykumų laivais – kupranugariais – nuvargindavo kūną ir jis greitai palaimingai užmigdavo…

dykuma

Advertisements

agonda beach

Niekada manęs netraukė aplankyti Goa. Tačiau kelionės kalendoriuje buvome numatę laiko pagulėti pliaže, tai kodėl tas pliažas ne viename iš Goa paplūdimių?.. Pasakyta, padaryta. Nuvykom į gražiai kelionių gide aprašytą Palolem. Mano aprašymas būtų maždaug toks: įsivaizduokite Palangos Basanavičiaus gatvę pačiame sezono įkarštyje tik ne vedančią link jūros kaip originalioji, bet nusidriekusią palei patį paplūdimį. Kiekviename restorane sava muzika, savi kvapai ir vieni už kitus garsiau ir įkyriau kviečiantys užsukti restoranų darbuotojai. Žodžiu romantiškai pasivaikščioti po paplūdimį be šansų. Gyvenamoji zona kiek toliau nuo bangų, už restoranų. Vietiniai įstatymai neleidžia garsiai leisti muzikos po 22 val., tačiau naktį teko klausytis plaunamų indų garsų ir uostyti prikepusių riebalų kvapą. Be to bambukiniame namelyje ant vištos kojelės romantikos irgi mažai. Tas namelis tikras stebuklas. Nesupranti kaip ir ant ko tos sienos laikosi. Viskas pastatyta gana aukštokai ant bambukinio karkaso. Viduje yra ir elektra, ir net kanalizacija su unitazu. Iki šiol nesupratau iš kur kas atiteka, ir kur kas nuteka…

Iš ryto dėl veiksmų plano tartis nereikėjo. Visiems buvo aišku: check out ir ieškoti kitos ramesnės vietos. Buvom nugirdę, kad vos už 6 km tokia vieta yra. Taip ir buvo. Kelioms dienoms laikas mums sustojo Agonda beach’e. Tai mažas kaimelis su nuostabiu paplūdimiu. Čia rasi visą turistams reikalingą servisą, bet tuo pačiu gali pasijusti mažo indiško kaimelio bendruomenės dalimi. Vos keli restoranai, o juose net muzika neskamba. Leidžia klausytis bangų ošimo. Paplūdimys apytuštis. Švarus. Mačiau kad jį moterys net šluoja. Taip taip – paplūdimys iššluotas. Per kaimą eina tik viena iš raudonos uolienos supilta gatvė. Aplink zuja vietinai vaikai ir kaip keista bebūtų, nieko neprašo. Nei rupijų, nei šokolado ar rašiklių, kaip daugelyje kitų vietų.

Agonda children

Apsistojome šeimos viešbutuke. Visi kambariai su įėjimu iš lauko. Plažas vos už 30 metrų. Matosi ir girdisi kaip ošia bangos. Jei nori kur nors išeiti, tai nieko ruoštis ar krautis kuprinių nereikia, nuėjai nusimaudei. Grįžai nusišluostei ar nusiprausei po dušu. Šeimininkės servisas nerealus. Tik užsinorėjai, pasiprašei ir bet koks maistas, šviežios sultys ar vaisiai tau patiekti. Rupijų už glaudžių nereikia nešiotis, nes už viską atsiskaitėme išvykdami. Tiesa, maistas tik vegetarinis, tad jei labai norisi žuvies reikia eiti į restoranėlį. Ten pats išsirenki šviežią žuvį ir ją pagamina pagal tavo norus.

agonda

Pats skaniausias rūgęs pienas ir Ananasų sultys tai patyrimai taip pat iš Agondos. Iš ten kur sustoją laikas…

Taigi Goa ar ne Goa?

Temos

Archyvas

Flickr fotoalbumas

© Eligijus Kajieta, 2009. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau eligijus.kajieta@ gmail.com