Sri Mookambika

Kas yra Sri Mookambika?

Kai pirmą kartą išgirdęs apie Sri Mookambika paklausiau, kas tai yra? Man trumpai ir aiškiai atsakė: “Tai pati stipriausia Ma vieta žemėje”. Ma, tai moteriškoji energija, kitaip dar vadinama Shakti. Moteriškoji, tai tikrai ne moterų energija. Pagal indų filosofiją kiekviename mūsų yra tiek moteriškos energijos – Shakti, tiek ir vyriškosios – Shiva. Ši vieta mane labai suintrigavo ir iškarto nusprendžiau būtinai ją aplankyti, nors ji ir nutolusi nuo įprastų turistinių maršrutų. Dabar Sri Mookambika, tai šventykla, kuri traukia minias indų piligrimų. Čia neteko sutikti nei vieno europiečio ar kito užsieniečio.

Vietovė ir šventykla

Senovinė Sri Mookambika šventykla kitaip dar vadinama Visatos Motinos šventykla įsikūrusi mažame jaukiame Kollur miestelyje, aukštai kalnuose, tankių ir visokios gyvybės pilnų tropinių miškų apsuptyje. Kad aplinkiniuose miškuose galima sutikti kobrų ar tigrų man liudijo keliaujant autobusu sutiktiktas vietinio kaimelio jaunimas. Čia kaip niekur kitur pats jutau motinos gamtos artumą. Tarsi kažkas būtų kartu ir stebėtų tave. Žvelgdamas pro autobuso langą ar vaikčiodamas miestelio pakraštyje palei upelį taip ir jauti, kad iš džiuglių į tave žiūri visą matančios akys. Apie šios vietos ypatingumą liudija senuose šaltiniuose užfiksuotos istorijos. Jos pasakoja kad čia medituoti atvykdavę daug išminčių. Vienas iš jų buvo Aadi Shankaracharya. Jį kaip ir visus kitus į piligriminę kelionę atvedė čia esantis Jyothirlingam‘as.  Tai ypatingai šventas indams objektas, kurių viso yra 12. Plačiau apie tai būtų verta parašyti atskirą istoriją (gal kiek vėliau…).  Aadi Shankaracharya bemedituojant vizijoje pasirodė Visatos Motina gražios merginos formoje. Pagal šią viziją vėliau buvo sukurta Sri Mookambikos šventyklos dievybė.

Dievybė

Kaip ir kiekviena šventykla Sri Mookambika turi savo pagrindinę dievybę. Tai Visatos Motina, kuri čia įprasminta skulptūroje vaizduojančioje besišypsančią jauną meginą. Ji sėdi padmasana pozoje,  dvejose iš keturių savo rankų laiko kriauklę ir ritualinį diską. Kitas dvi sudėjusi į abheeshta ir abhaya mudras. Pučiant į kriauklę išgaunamas stebuklingos vibracijos garsas simbolizuojantis pasaulio vibraciją, kitaip dar įvardijamą pirmažradžiu garsu OM. Diskas simbolizuoja laiką ir visatos cikliškumo principą. Kairioji ranka rodo mistišką abhaya ženklą, kuris panaikina visas baimes. Dešnioji ranka sudėta į abheeshta mudra. Tai užtikrina visų natūralių gyvenimiškų troškimų išsipildymą.  Ši dievybė buvo sukurta pagaminta iš penkių metalų lydinio pagal specialius Sri Aadi Sankaraachaarya nurodymus. Iki jam atvykstant šventykloje dievybės nebuvo. Buvo tik Jyothirlingam‘as.

Jyothirlingam

Apačioje priešais dievybę, grindinio lygyje guli apvalus ir beveik plokščias mistinių galių turintis Jyothirlingam akmuo. Legenda pasakoja, kad jis savaime atsirado 28-osios Dwaapara Yuga laikotarpiu. O tai reiškia, kad labai labai senai. Auksinė linija skiria Jyothirlingam‘ą į dvi nevienodas dalis. Susirinkusiems maldininkams ji kartais parodoma veidrodžiu nukreipiant saulės spindulius į akmenį. Kairioji akmens dalis yra didesnė. Mažesnioji dešnioji dalis simbolizuoja sąmoningumą arba realybės aspektą, vadinamą Brahman. Kairioji pusė – kūrybinę energiją – Shakti. O auksinė linija tarp jų reiškia šių dviejų vientisumą, vienybę. Simboliškai dešinę pusę atspindi induistinės dievybės – Brahma, Vishnu ir Shiva, atitinkamai reprezentuojančios kūrimo, išsaugojimo ir grovimo principus. Kairioji dalis atspindi – Mahaa Saraswati, Mahaa Lakshmi ir Mahaa Kali – tris aktyvumo, t.y. Shakti energijos aspektus. Pastarosios išraiška šioje vietoje yra stipresnė, todėl čia ir yra stipriausia Ma vieta žemėje…

Apsilankymas šventykloje

Į Dievo namus turi įžengti švarus tiek mintimis, tiek ir kūnu. Todėl kad ir kaip rūpėjo kuo greičiau pamatyti šventyklą iš pradžių įsikūriau hostelyje, nusiprausiau ir persirengiau. Nežinau kodėl ranka iš pačios kuprinės gilumos nevalingai ištraukė baltas, kelionėje visai nepraktiškas kelnias. Vėliau tai man labai pasitarnavo, nes į šventyklos vidų vyrai įleidžiami dėvėdami tik šviesiomis kelnėmis arba lungi (toks vyriškas sijonas ir medžiagos gabalo). O marškinius turi išvis nusirengti ir likti plikas iki pusės. Šventykla su keliais vidiniais kiemais. Maldininkai įleiždiami per vartelius ir juda viena kryptimi kol pereina per visus kiemus. Žinoma, ties pagrindine koplytėle, kurioje yra Dievybė ir Jyothirlingam‘as, kiekvienas stengiasi užtrukti kuo ilgiau ir nors akies krašteliu pamatyti tamsoje skendinčius šventus objektus. Ši koplytelė uždengta auksiniu stogu, kuris ryšiai švyti tarp kitų šventyklos pastatų stogų. Į šventyklą žmonės suvažiuoja šeimomis iš visos Indijos. Jie čia užsako taip vadinamas pudžas, t.y. atnašavimus. Vieni prašymami Visatos Motinos padėti vaikams moskluose, kiti pasveikti ar pan. Apeigas veda šventikai – brahminai.

Mano pudža

Man pasisekė, kad vieni geri žmonės dar iki atvykstan į Sri Mookambik’ą man davė vieno šventyklos brahmino kontaktus. Su juo susipažinau ir kitam rytui užsakiau pudžas su savo prašymais Ma. Vėliau jis man mielai pozavo fotografuotis ir pats, ir su žmona, ir su broliu. Kitą rytą buvau iš tų priviligijuotų, kurie prie pagrindinės koplytėlės buvo prileisti visai arti. Mano pažystamas brahminas specialiai paskyrė laiką po pagrindinių ryto apeigų, kai keičiami Dievybės aprėdai. Nuo ankstaus ryto skulptūra būna išpuošta šviežių žydinčių gėlių grilijandomis, o vėliau jos nuimamos ir Dievybei uždedami jos specialūs auksiniai drabužiai bei papuošalai. Pagrindinis kaklo vėrinys yra inkrustuotas delno dydžio smaragdu, sveriančiu 70 karatų. Jyothirlingam‘as uždengiamas auksine kauke. Šią iškilmingą procedūrą vykdo brahminai ir tuo metu Dievybė būna paslėpta po širma. Kai puošimas būna baigtas, širma nudengiama. Šio momento stebėti susirenka ypač daug maldininkų. Kaip pasirodo auksuose skendinti figūra iš susirinkusių indų lūpų išlekia natūralūs nuostabos garsai: aaa, uuu, ooo… Šios ir kitos kasdienės apeigos nenutrūkstmai vyksta nuo Sri Aadi Shankaracharya apsilankymo laikų, t.y. daugiau nei 1000 metų. Lygiai taip pat kaip tuomet nurodė pats Sri Aadi Shankaracharya.

Atėjo laikas mano pudžiai. Vos poros metrų atstmu priešais Dievybę ir Jyothirlingam’ą man rodė kaip atlikti aarti – garbinimo ritualą ugnimi. Atsineštos gėlių grilijandos buvo padėtos prie Dievybės. Vėliau mano prašymus brahminas “transliavo” į kosmosą kabėdamas įvairias mantras, kurias turėjau kartoti iš paskos, bėrė ryžius ir žiedlapius man ant galvos ir vaišino dievų maistu, taip vadinamu prasadu. Po pudžos jutau pagarbius kitų indų maldininkų žvilgsnius. Jie džiaugiasi, kai svetimšaliai įsitraukia į jų tradicijas.

Būnant šventykloje suvokimas apie laiką, vietą, erdvę, save visiškai išnyksta. Tai būsena į kurią visuomet norisi sugrįžti… Vienose vietose tokią būseną pasiekti būna lengviau, kitose sunkiau. Sri Mookambika tikrai kiekvieną priartina prie Visatos Motinos.