Dykumos spalvos

Indijoje turi išlikti spontaniškas ir atviras bet kokiems plano pasikeitimams. Vienos kelionės pabaigai buvau suplanavęs nusigauti iki Gangos ištakų. Tačiau sužinojau, kad ten nuvykti nepavyks, nes dar nebuvo nutirpęs sniegas ir keliai kalnuose nepravažiuojami. Vos tik galvoje atsirado erdvės mintims kur vykti toliau, prieš akis išniro dykumų ir kupranugarių saulėlydžio fone vaizdai. Juos mačiau viename kelionių gide, bet planuodamas kelionę buvau atsisakęs minties ten nuvykti, nes tos dykumos per daug nutolę nuo tuomet mano lankomų vietų.

Bet neveltui sakoma, kad jei labai norisi, tai ir gaunasi. Užtrukęs trejetą dienų autobusuose ir traukiniuose, pakeliui aplankydamas daug gražių vietų, atsidūriau pačiame Radžastano pakraštyje prie sienos su Pakistanu. Paslaptingame dykumų miestelyje Jaiselmer, kitaip dar vadinamą Auksiniu miestu. Tačiau šį kartą ne apie jį, o apie tai ko praktiškai visi keliautojai vyskta ten. Apie žygį į dykumas kupranugariais.

Tai buvo tikra tikra palaima. Visų pirma vien dėl to, kad aplinkui kiek akis mato be žygio draugų nebuvo matyti nei vieno žmogaus. O keliaujant Indijoje tai retenybė. Privatumo sąvoka, šalyje su tokiu gyventojų skaičiumi, truputi keičiasi. Ne tiek keičiasi, kiek to privatumo tiesiog pasigendi. Keliaudamas Indijoje nuolat būni apsuptas žmonių ir jų dėmesio. Na tik kartą dykumoje ramybę buvo sudrumstusi tiesiog iš niekur atsiradusi čigonų porelė, kuri mums padainavo ir pagrojo.

Be ramybės nuo žmonių, akį džiugino nuostabios kopos. Įvairios formos, spalvos. Tačiau jos mūsų Kuršių Nerija tikrai nenusileidžia. Kelionės vedliai stebino savo kulinariais sugebėjimais ir išradingumu. Jie praktiškai pirmykštėmis priemonėmis, per mažiau nei pusvalandį paruošdavo mums kelių patiekalų pietus. Taip pat ir šviežios duonos (chapati) iškepdavo ar traškučių aliejuje paskrudindavo pasmaguriavimui. Viską pagamindavo turėdammi tik puodą ir ugni. Puodą užkaisdavo ant trijų akmenų ar ant iškastos duobutės smėlyje. Kūrendavo sausomis šakelėmis. Atrodo paprasta ir lengva. Tai matant net gėda pagalvoti kiek ir kokių rakandų prisiimame patys eidami į žygius ar važiuodami prie ežero.

Kiekvieną naktį, po saulės palydėjimo ir smagaus pasisedėjimo prie laužo, laukdavo nuostabi dovana – žvaigždėčiausias dangus pasaulyje. Nakvodavau kopose po atviru dangumi. Nuovargis mergdavo akis, o aš iš visų jėgų dar stengdavausi neužmigti ir stebėti tą nuostabų paveikslą. Tačiau pasiplaukiojimai po kopų jūras su dykumų laivais – kupranugariais – nuvargindavo kūną ir jis greitai palaimingai užmigdavo…

Kaip miltai virsta duona kasdienine…

Kaip toj lietuviškoj dainoj “kepė, kepė, kepė, kepė boba blynus…”. Tik čia vietoj blynų duona. Ir vardų bei variacijų Indijoje ji turi begalybę: chapati, roti, puri, paratha, naan, appam, dosa ir t.t. Pamatę šiuos pavadinimus tikėkitės “blyno” iš kokių nors miltų. Gali būti su arba be priedų, įdarytų ar tiesiog “plain”. Kuo viena nuo kitos skiriasi geriau patirkite patys. Bandykite, ragaukite. Sąvokos ir receptai kiekvienoje Indijos dalyje skiriasi. Todėl bet koks teigimas, kad chapati reikia kepti taip arba anaip yra tik tam tikros vietos ar šeimininkės, o ne absolutus indiškas receptas.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad indiška duona visuomet yra šviežia. Ir šviežia TIKRAI, o ne kaip lietuviškos duonos reklamoje. Kur benueitum – į prabangų restoraną, gatvės užkandinę, namus ar keliautum dykumoje – prie maisto tau patieks tik šviežiai, t.y. tą momentą iškeptą duoną. Atvėsusi duona net ir nuo neturtingų indų stalo keliauja šunims, karvėms, beždžionėms, paukščiams ar kitiems gyvūnams.

Chapati receptas

Pasidalinsiu kaip mane mokino kepti chapati. Imi dvi dalis miltų ir vieną dalį vandens. Dar druskos šiek tiek. Tuomet reikia viską sumaišyti ir gerai išminkyti. Mažiausiai 10 min. Daug kas minko tešlą su šaltu vandeniu ir palaiko kelias valandas arba per naktį, kad milai išbringtų. Bet vienoje indų šeimoje mus mokino tešlą minkyti su užvirintu karštu vandeniu. Taip miltai išbringsta iš karto ir tuoj pat galima kočioti plonus paplotėlius bei kepti ant gerai įkaitintos keptuvės. Galima kepti be riebalų. Tačiau galima kepti ir su jais. Paprastai su “ghee”, t.y. lydytu sviestu.

Man labiausiai patiki sloksniuoti chapačiai. Galima įvaldyti video siužete rodomą techniką arba tiesiog patepti iškočioto paplotėlio vieną pusę riebalais, sulankstyti kaip vokelį ir vėl plonai iškočioti.

Skanių eksperimentų!