karakum

Indijoje turi išlikti spontaniškas ir atviras bet kokiems plano pasikeitimams. Vienos kelionės pabaigai buvau suplanavęs nusigauti iki Gangos ištakų. Tačiau sužinojau, kad ten nuvykti nepavyks, nes dar nebuvo nutirpęs sniegas ir keliai kalnuose nepravažiuojami. Vos tik galvoje atsirado erdvės mintims kur vykti toliau, prieš akis išniro dykumų ir kupranugarių saulėlydžio fone vaizdai. Juos mačiau viename kelionių gide, bet planuodamas kelionę buvau atsisakęs minties ten nuvykti, nes tos dykumos per daug nutolę nuo tuomet mano lankomų vietų.

Bet neveltui sakoma, kad jei labai norisi, tai ir gaunasi. Užtrukęs trejetą dienų autobusuose ir traukiniuose, pakeliui aplankydamas daug gražių vietų, atsidūriau pačiame Radžastano pakraštyje prie sienos su Pakistanu. Paslaptingame dykumų miestelyje Jaiselmer, kitaip dar vadinamą Auksiniu miestu. Tačiau šį kartą ne apie jį, o apie tai ko praktiškai visi keliautojai vyskta ten. Apie žygį į dykumas kupranugariais.

Tai buvo tikra tikra palaima. Visų pirma vien dėl to, kad aplinkui kiek akis mato be žygio draugų nebuvo matyti nei vieno žmogaus. O keliaujant Indijoje tai retenybė. Privatumo sąvoka, šalyje su tokiu gyventojų skaičiumi, truputi keičiasi. Ne tiek keičiasi, kiek to privatumo tiesiog pasigendi. Keliaudamas Indijoje nuolat būni apsuptas žmonių ir jų dėmesio. Na tik kartą dykumoje ramybę buvo sudrumstusi tiesiog iš niekur atsiradusi čigonų porelė, kuri mums padainavo ir pagrojo.

karakum2

Be ramybės nuo žmonių, akį džiugino nuostabios kopos. Įvairios formos, spalvos. Tačiau jos mūsų Kuršių Nerija tikrai nenusileidžia. Kelionės vedliai stebino savo kulinariais sugebėjimais ir išradingumu. Jie praktiškai pirmykštėmis priemonėmis, per mažiau nei pusvalandį paruošdavo mums kelių patiekalų pietus. Taip pat ir šviežios duonos (chapati) iškepdavo ar traškučių aliejuje paskrudindavo pasmaguriavimui. Viską pagamindavo turėdammi tik puodą ir ugni. Puodą užkaisdavo ant trijų akmenų ar ant iškastos duobutės smėlyje. Kūrendavo sausomis šakelėmis. Atrodo paprasta ir lengva. Tai matant net gėda pagalvoti kiek ir kokių rakandų prisiimame patys eidami į žygius ar važiuodami prie ežero.

Kiekvieną naktį, po saulės palydėjimo ir smagaus pasisedėjimo prie laužo, laukdavo nuostabi dovana – žvaigždėčiausias dangus pasaulyje. Nakvodavau kopose po atviru dangumi. Nuovargis mergdavo akis, o aš iš visų jėgų dar stengdavausi neužmigti ir stebėti tą nuostabų paveikslą. Tačiau pasiplaukiojimai po kopų jūras su dykumų laivais – kupranugariais – nuvargindavo kūną ir jis greitai palaimingai užmigdavo…

dykuma