Rožinis, žydras ir auksinis miestai

Ar įsivaizduojate miestą, kuriame visi pastatai nudažyti rožine spalva? O gal lengviau įsivaizduoti visus pastatus žydros spalvos? O gal auksinės? Jei sunku įsivaizduoti ir norite pamatyti gyvai, keliaukite į Radžastaną ir aplankykite Jaipur, Jodhpur ir Jaiselmer. Kiekvienas jų dažniau vadinamas ne savo vardu, o ta spalva, kuri vyrauja jų architektūroje. Jaipur – pink city, Jodhpur – blue city, Jaiselmer – golden city. Visi miestai spalvoti, net jų pavadinimai prasideda ta pačia raide. Tačiau jų istorijos skirtingos.

PINK CITY

Jaipur karališkas miestas, tai Radžastano sostinė ir dabartinio maharadžos rezidencija. 1876 m. maharadžos Ram Singh liepimu visi senamiesčio pastatai buvo nudažyti svetingumą simbolizuojančia rožine spalva. Šitaip norėta pamaloninti į svečius atvykstantį Velso princą. Vėliau tapusį Karaliumi Edward’u VII. Nuo tų laikų iki šiol pastatai dažomi “ružavai”.

Miestas įdomus istoriškai, tačiau aplankius karalių rūmus, Jantar Mantar observatoriją ir kelis kitus objektus dar tą pačią dieną norisi ištrūkti iš jo. Nes kaip ir visos sostinės bei didmiesčiai slegia žmonių, taršos ir prekybos tirštumu. Tad jei tik galėsite bandykite apsistoti maždaug 11 km nuo Jaipur esančiame Amber miestelyje. Tai kaimas prie didžiulio ir įspūdingo Amber forto. Jis vertas atskiros istorijos, todėl čia neišsiplėsiu. Nepagalvokite, kad forto ir miestelio pavadinimas turi ką nors bendro su gintaru, tai tik sutapimas su anglišku žodžiu. Be to šis pavadinimas tariamas be ‘b’ raidės, t.y Amer. Tame miestuke nėra viešbučių, bet mano sutiktas gidas mielai siūlėsi apgyvendinti pas save namuose. Gal ir jums pasiseks. Ir dar vienas patarimas. Iš Jaipur iki Amber ir atgal labai dažnai važinėja maršrutiniai autobusai vos už kelias rupijas. Tad nepasiduokit taksistų ir rikšininkų siūlymams jus “nebrangiai” nuvežti.

BLUE CITY

Tai antrasis pagal dydį Radžastano miestas. Kodėl namai jame dažomi žydra spalva vienos aiškios istorijos nėra. Anksčiau taip žymėdavo šventikų, Indijoje vadinamų Brahmin’ų, namus. Veliau šią tradicija perėmė ir paprasti mirtingieji. Manoma, kad ši švytinti žydra spalva taip pat atbaido nepageidaujamus vabzdžius.

Mieste ant kalno stovi galingas Meherangarh fortas. Ilgai nuo jo dairiausi po užburiančius miesto mėlynus tolius. Bandžiau sau atsakyti kaip, kodėl viskas mėlyna. Po to patraukiau lankyti jau n-tojo forto mano kelioneje. Ir čia trūko mano kantrybė. Vos tik peržengęs muziejaus slenkstį supratau, kad nebeturiu jėgu ilgas valandas vaikščioti ir žiūrėti prabangias menias su gausybe eksponatų. Apsisukau ir nuėjau į miestą. Ten kantrybė jai ne trūko, bet nutrūko dėl įkyrių prekeivių ir kitų prašytojų/ siūlytojų. Užsidariau viešbutyje, tiksliau įsitaisiau terasoje ant stogo. Megavausi forto vaizdu iš toli, išbandžiau visą meniu ir apie keliautojų vargus ir džiaugsmus Indijoje iki vėlumos kalbėjausi su kitais keliautojais.

Nors ir mažai kuo turiu pasidalinti iš Jodhpur, bet pamatyti tuos mėlius gyvai tikrai verta. Jokia nuotrauka to neperteiks.

GOLDEN CITY

Praktiškai Pakistano pasienis. Iki čia netrumpa kelionė traukiniu, kuri nelepino vaizdais už lango. Aplinkui vien tik dykumos. Ir staiga iš niekus išnyra jis, Jaiselmer, dykumų auksinis miestas. Viskas pastatyta iš smėlio. Na iš tokio smėlio spalvos akmens, kuris saulėję spindi kaip auksas. Tai dar vienas miestas su fortu. Bet šį kartą jis kitoks ir labai mielas. Tai gyvenamas fortas. Apsuptas aukštos sienos su 99 bastionais ir išraižytas siauromis gatvelėmis. Pilnas įspūdingos juvelyriškos architektūros. Labiausiai man patiko čia esanti Jain šventykla. Tai nedidelis miestas, todėl miela jame pasibūti. Čia tvyro keistas jausmas: esi dykumos viduryje, bet tuo pačiu ir prekybinių kelių sankryžoje. Pro čia senovėje traukdavo prekybiniai kupranugarių karavanai iš Indijos į centrinę aziją.

Praktiškai visi čia atvyksta ne tik pasigrožėti fortu, bet ir patirti kupranugarių safarį, pamatyti didžiules smėlio kopas dykumoje ir pasigrožėti žvaigždėčiausiu dangumi naktį.

Kada geriausia keliauti į Indiją?

Dažnas klausia kada yra geriausias sezonas vykti į Indiją? Atsakau trumpai – tuomet kai pavyksta gauti pigų lektuvo bilietą. Taip taip, sakau rimtai. Juk bene didžiausią kelionės biudžeto dalį ir sudaro skrydis. Na dar svarbu, kad tramiai galite ištrūkti atostogų. Kai jau turite bilietą ir skrydžio datas, planuokite kur ir ką lankysite. Indijoje tuo pačiu metu galite rasti atšiaurų žiemos speigą Himalajuose ir tropinius karščius pietuose.

Jei atsitiko kitaip ir norite aplankyti konkrečias vietas, tuomet, žinoma, svarbu pasidomėti koks ten oras ir kada bus, mums europiečiams, labiausiai tinkamos oro sąlygos ten lankytis. Ką gi rekomenduoja kelionių gidai? Visuose rasite parašyta, kad Indijoje yra trys pagrindiniai sezonai:

Karštasis sezonas. Vasario mėnesį oras Indijoje pradeda šilti ir birželį pasiekia karščio piką. Centrinėje Indijoje 45 laispsniai dar daugiau tampa norma. Tai sausas ir karštas sezonas, kurį gegužės antroje pusėje pradeda keisti drėgnesni orai ir trumpos liūtys. Šiuo sezonu maloniau lankytis vesėsnėse kalnų vietovėse.

Drėgnas sezonas. Birželį nuo pietų pradeda slinkti musonas ir iki liepos dažnais lietumis nukloja Indiją iki pat šiaurinių regionų. Dažni lietūs neatvėsina oro ir aplinka tampa drėgna bei karšta tarsi rusiškoje pirtyje. Kasdienis stiprus lietus nuolat maišosi su kaitria saule. Gatves ir viską aplinkui išpuošia srūvantys purvo upeliai. Toks oras šiaurės rytuose išsilaiko iki ankstyvo gruodžio.

Tinkamas sezonas. Spalį musonai baigiasi ir šiuo metu į Indiją atvyksta daugiausia turistų. Iki lapkričio būna mums tinkamiausi nei per daug šilti nei per daug šalti orai. Išimtis yra Himalajų regionas, kur geriausias sezonas yra nuo gegužės iki spalio mėn. Aplink Delhi ir kitus šiaurinius regionus gruodį ir sausį išsilaiko šilti orai, tik naktys gali būti gana vėsios. Tačiau pietuose praktiškai niekuomet nebūna šalta.

Taigi jau ko gero nusprendėte, kad vasarą keliautumėte į Himalajus,  o žiemą į pietus. Juk tuomet tinkamiausias oras! Va čia aš ir norėčiau jums rekomenduoti priešingai. Pačiais ‘patogiausiais’ mėnesiais suvažiuoja daug turistų, o tai reiškia perpildytus viežbučius, infliuotas kainas ir didžiules minias lankytojų prie įdomesnių objektų. Aš visuomet stengiuosi rinktis sezono pakraščius, t.y. arba vos prasidedant sezonui arba jam vos tik pasibaigus.

Tačiau siūlau vadovautis tasiykle nr. 1. vykite tada, kai tik galite 😉

Arbatos plantacijų veidai

Šį kartą vaizdai iš Indijos ne pro mano objektyvą. Jie žmogaus, kuris savo foto darbais visuomet mane varo į neviltį. T.y. į didelį nusivylimą savo foto sugebėjimais. Šarūnės akis žmonių veiduose pastebi ir greitai užfiksuoja tikrą emociją ir to momento nuotaiką. Nors keliavome kartu ir pats mačiau bei fotografavau tuos pačius žmones ir vaizdus, mano rezultatas nebuvo toks gyvas. Į Šarūnės kadrą telpa daug daugiau istorijos, spalvingumo, judesio, išraiškos, tikrumo, nuoširdumo, gyvumo ir t.t. Kiekvienas jos kadras, tai tarsi atskiras pasakojimas. Šis pasakojimas apie Munnar arbatos plantacijose sutiktus žmones.

Vienas vizitas – šimtai Taj Mahal’ų

Anksti kėlęs nesigailėsi. Šis posakis kelionėje yra tikra tiesa. Ir gamta, ir žmonių buitis iš ryto yra visiškai skirtinga nei įsidienojus. Indijoje rytas turi būti ankstus, t.y. dar prieš saulei patekant. Tuo met tau atsivers visi jos grožiai.

Jei lankysitės Agros Taj Mahal’e, vykite ten nuo pat 6 val. ryto. Tuomet kiekviena minutė ir vis aukščiau kylantis salės spindulys jums padovanos vis kitokią šio nuostabaus architektūrinio stebuklo spalvą. Nuo nakties juodumo iki purpurinės, aukso ir galiausiai akinančio baltumo įsidienojus. Pasilikite šiam spalvų koncertui pasigrožėti bent  3 val. Tai pirmas mano gyvenime turistinis objektas kuris gyvai buvo dar gražesnis nei išretušuotuose paveikslėliuose.

Dykumos spalvos

Indijoje turi išlikti spontaniškas ir atviras bet kokiems plano pasikeitimams. Vienos kelionės pabaigai buvau suplanavęs nusigauti iki Gangos ištakų. Tačiau sužinojau, kad ten nuvykti nepavyks, nes dar nebuvo nutirpęs sniegas ir keliai kalnuose nepravažiuojami. Vos tik galvoje atsirado erdvės mintims kur vykti toliau, prieš akis išniro dykumų ir kupranugarių saulėlydžio fone vaizdai. Juos mačiau viename kelionių gide, bet planuodamas kelionę buvau atsisakęs minties ten nuvykti, nes tos dykumos per daug nutolę nuo tuomet mano lankomų vietų.

Bet neveltui sakoma, kad jei labai norisi, tai ir gaunasi. Užtrukęs trejetą dienų autobusuose ir traukiniuose, pakeliui aplankydamas daug gražių vietų, atsidūriau pačiame Radžastano pakraštyje prie sienos su Pakistanu. Paslaptingame dykumų miestelyje Jaiselmer, kitaip dar vadinamą Auksiniu miestu. Tačiau šį kartą ne apie jį, o apie tai ko praktiškai visi keliautojai vyskta ten. Apie žygį į dykumas kupranugariais.

Tai buvo tikra tikra palaima. Visų pirma vien dėl to, kad aplinkui kiek akis mato be žygio draugų nebuvo matyti nei vieno žmogaus. O keliaujant Indijoje tai retenybė. Privatumo sąvoka, šalyje su tokiu gyventojų skaičiumi, truputi keičiasi. Ne tiek keičiasi, kiek to privatumo tiesiog pasigendi. Keliaudamas Indijoje nuolat būni apsuptas žmonių ir jų dėmesio. Na tik kartą dykumoje ramybę buvo sudrumstusi tiesiog iš niekur atsiradusi čigonų porelė, kuri mums padainavo ir pagrojo.

Be ramybės nuo žmonių, akį džiugino nuostabios kopos. Įvairios formos, spalvos. Tačiau jos mūsų Kuršių Nerija tikrai nenusileidžia. Kelionės vedliai stebino savo kulinariais sugebėjimais ir išradingumu. Jie praktiškai pirmykštėmis priemonėmis, per mažiau nei pusvalandį paruošdavo mums kelių patiekalų pietus. Taip pat ir šviežios duonos (chapati) iškepdavo ar traškučių aliejuje paskrudindavo pasmaguriavimui. Viską pagamindavo turėdammi tik puodą ir ugni. Puodą užkaisdavo ant trijų akmenų ar ant iškastos duobutės smėlyje. Kūrendavo sausomis šakelėmis. Atrodo paprasta ir lengva. Tai matant net gėda pagalvoti kiek ir kokių rakandų prisiimame patys eidami į žygius ar važiuodami prie ežero.

Kiekvieną naktį, po saulės palydėjimo ir smagaus pasisedėjimo prie laužo, laukdavo nuostabi dovana – žvaigždėčiausias dangus pasaulyje. Nakvodavau kopose po atviru dangumi. Nuovargis mergdavo akis, o aš iš visų jėgų dar stengdavausi neužmigti ir stebėti tą nuostabų paveikslą. Tačiau pasiplaukiojimai po kopų jūras su dykumų laivais – kupranugariais – nuvargindavo kūną ir jis greitai palaimingai užmigdavo…

Goa ar ne Goa?

Niekada manęs netraukė aplankyti Goa. Tačiau kelionės kalendoriuje buvome numatę laiko pagulėti pliaže, tai kodėl tas pliažas ne viename iš Goa paplūdimių?.. Pasakyta, padaryta. Nuvykom į gražiai kelionių gide aprašytą Palolem. Mano aprašymas būtų maždaug toks: įsivaizduokite Palangos Basanavičiaus gatvę pačiame sezono įkarštyje tik ne vedančią link jūros kaip originalioji, bet nusidriekusią palei patį paplūdimį. Kiekviename restorane sava muzika, savi kvapai ir vieni už kitus garsiau ir įkyriau kviečiantys užsukti restoranų darbuotojai. Žodžiu romantiškai pasivaikščioti po paplūdimį be šansų. Gyvenamoji zona kiek toliau nuo bangų, už restoranų. Vietiniai įstatymai neleidžia garsiai leisti muzikos po 22 val., tačiau naktį teko klausytis plaunamų indų garsų ir uostyti prikepusių riebalų kvapą. Be to bambukiniame namelyje ant vištos kojelės romantikos irgi mažai. Tas namelis tikras stebuklas. Nesupranti kaip ir ant ko tos sienos laikosi. Viskas pastatyta gana aukštokai ant bambukinio karkaso. Viduje yra ir elektra, ir net kanalizacija su unitazu. Iki šiol nesupratau iš kur kas atiteka, ir kur kas nuteka…

Iš ryto dėl veiksmų plano tartis nereikėjo. Visiems buvo aišku: check out ir ieškoti kitos ramesnės vietos. Buvom nugirdę, kad vos už 6 km tokia vieta yra. Taip ir buvo. Kelioms dienoms laikas mums sustojo Agonda beach’e. Tai mažas kaimelis su nuostabiu paplūdimiu. Čia rasi visą turistams reikalingą servisą, bet tuo pačiu gali pasijusti mažo indiško kaimelio bendruomenės dalimi. Vos keli restoranai, o juose net muzika neskamba. Leidžia klausytis bangų ošimo. Paplūdimys apytuštis. Švarus. Mačiau kad jį moterys net šluoja. Taip taip – paplūdimys iššluotas. Per kaimą eina tik viena iš raudonos uolienos supilta gatvė. Aplink zuja vietinai vaikai ir kaip keista bebūtų, nieko neprašo. Nei rupijų, nei šokolado ar rašiklių, kaip daugelyje kitų vietų.

Apsistojome šeimos viešbutuke. Visi kambariai su įėjimu iš lauko. Plažas vos už 30 metrų. Matosi ir girdisi kaip ošia bangos. Jei nori kur nors išeiti, tai nieko ruoštis ar krautis kuprinių nereikia, nuėjai nusimaudei. Grįžai nusišluostei ar nusiprausei po dušu. Šeimininkės servisas nerealus. Tik užsinorėjai, pasiprašei ir bet koks maistas, šviežios sultys ar vaisiai tau patiekti. Rupijų už glaudžių nereikia nešiotis, nes už viską atsiskaitėme išvykdami. Tiesa, maistas tik vegetarinis, tad jei labai norisi žuvies reikia eiti į restoranėlį. Ten pats išsirenki šviežią žuvį ir ją pagamina pagal tavo norus.

Pats skaniausias rūgęs pienas ir Ananasų sultys tai patyrimai taip pat iš Agondos. Iš ten kur sustoją laikas…

Taigi Goa ar ne Goa?